I pamoka.

Tarp raudonų sienų, raudonam kampe snaudė pelėda. Tyliai pro miegus burkuodama, ji dūsavo užmerkus akis, aiškiai sapnuodama ką nors malonaus. Kur čia nemiegosi, kai kambarys skendėjo prieblandoje, o palubėje kabojo tik kelios žvakės skleidžiančios žalsvą šviesą, suteikdama purpurinio atspalvio visai atmosferai.
Kažkas skrebeno. Prie apvalaus paprasto medinio stalo sėdėjo lieknutė mergina, iš pažiūros mokinė, kuri įsmuko čia ko nors pridirbti. Baltos lyg popierius rankos brūžino pageltusiame pergamente neaiškius simbolius ir piešinius, kurie anaiptol nebuvo nei mieli, nei gražūs.
Kelios gyvatės vyniojosi apie kėdės ranktūrus, kartais prašliauždami pro Grandz rankas. Profesorė krustelėjo, vienu pirštu nustumdama blizgančios gyvačiukės galvą tolyn. Ji pakėlė akis, žvelgdama į tuščią klasę. Nei suolų, nei kėdžių - tik daugybė mažų minkštų sidabrinės spalvos pagalvėlių kurios lyg buvo užkariavusios visą kabinetą. Pasigirdo sunkus atodūsis. Ir ką man dabar su jais daryti? Primerkė akis žvelgdama kažkur toli.. toli, kur niekas nemato, ir niekas neras. Pirmakursiai visai kitoki... Galima sakyt, net atskira rasė... Dorota pasirėmė smakrą ranką ir rausvomis akimis žvilgtelėjo į sieną priešais ją. Ten nepamatė nieko, kas ketų kokį nors nusistebėjimą jai, tik daugybė naktinių plaštakių, su didžiuliais spalvotais spranais prikaltų prie sienos.
Ramią tylą užgožė audringų varpų gaudesys. Pelėda, praplėšus akis neramiai suplasnojo sparnais. Do, šyptelėjo sau ir atsilošė kėdėje, nykščiu braukdama per žalvarinės gyvatės nugarą. Durys atsidarė; buvo girdėti klegenančių mokinių balsai.
Lyg niekur nieko Grandz užsikėlė koją ant kojos ir ramiai sukryžiavo rankas ant krūtinės, laukdama kol visi sugūžės į kabinetą ir užims savo vietą ant minkštų paalvėlių. Nuo viso to triukšmo ir erzelynės sudrebėjo dėžutė, padėta ant vienos iš aukštesnių lentynų.
-Sveiki, - kostelėjus pradėjo, - šiemet jūs, su manim mokysitės ateities būrimo. Žinokit mane kaip Dorotą Grandz, - tarstelėjo kilstelėdama viršun roplį ant josios rankos, - mokysimės rimtai ir stropiai. Tai ne pasakos, ir ne bobučių blevyzgos. Tai rimtas reikalas, ir tiems, kuriems lemta jį suprasti išmoks įdomiausių paslapčių ir gudrybių.
Profesorė paėmė lazdelę ir vis dar sėdėdama kelis kartus mostelėjo rankomis. Ant apvaliojo stalo staiga išdygo daugybė mažutėlių susiraukšlėjusių galvų, kurios buvo surištos po tris. Šis vaizdas neatrodė jau taip žaviai, ypač kad kai kurių galvų veidai buvo subjauroti. Be nosies, be akies... Ir visa tai buvo tikra.
-Jums visiems yra po 11 metų. Metas pažinti ir ne pačią gražiausią gyvenimo pusę. Prašau po vieną ateiti prie mano stalo ir paimti po šį daikčiuką, - rankos mostu parodė į neaiškius objektus, - ir man asmeniškai prisistatyti. Kai visi atliks šią užduotį, važiuosim toliau, - vyptelėjo mokytoja.

Sirijus atėjęs į klasę, baikščiai dairėsi, kai jo akys apsiprato prie blausos klasės šviesos, nėjo atsissėsti, o priėjęs prie Profesorės, pirmučiausiai pasisveikino.
- Laba diena, Profesore, esu Sirijus Onorė iš Varno Nago, pirmakursis, - tai pasakęs pasiėmė vieną tų galvų ir nuėjo atsisėsti į savo vietą.